Kodėl, kodėl nuo tavęs iki šiol nieko nėra?.. Išvažiavau
– ir viskas – tarytum insėdus traukinin jau užmiršai mane… Kodėl, kodėl
nuo tavęs nieko nėra?.. Aš tau jau rašiau keturius laiškelius in Maskvą ir vieną in
Voronežą. Juk žadėjai rašyti – kodėl gi tokia negera?..1Raštai, t. 5:
Laiškai, 1906–1944, sudarė Danutė
Čiurlionytė-Zubovienė, Ramutis Karmalavičius, Dalia Palukaitienė, redagavo Donata
Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011, p.
80–81). Valerija Čiurlionytė rašė, kad Jonas jai artimesnis už Balį Sruogą
(Sofijos Čiurlionienės laiškas Valerijai Čiurlionytei, 1916-02-02) (žr. 81 laišką,
in: Ibid., p. 90). Galbūt dėl vidinių Valerijos
Čiurlionytės išgyvenimų, neramių svarstymų, kurį vaikiną pasirinkti, Balys Sruoga
kurį laiką jautėsi atstumtas, vienišas. Sofija Čiurlionienė bandė įkalbėti, kad
Valerija Čiurlionytė nepaliktų Balio Sruogos dėl Jono: „– Atėjo man į galvą – kad
su juo [Baliu Sruoga] Tu būtum taip laiminga, kaip aš buvau su Kastyčiu. Tu taip
nepaprastai augi – taip plėtojies – kažką taip amžinai gyvą turi savyje – kad ir
negalėjo kitaip būti – tik tokia liepsnota, tokia jautri siela turėjo pajusti, –
kad jai tai laimė prisiglausti prie tokio žmogaus, kaip Tu. / Jis yra toks jaunas
– ir taip dar – matyt – pats savęs nesupranta – nė to, ką jis gali padaryti – kuo
gali būti – tik tarytum koks instinktas nurodo – kad čia, o ne kitur reikia
ieškoti išganymo. – Jeigu jo talentas augs taip – kaip užsibrėžė pradžioj – tai,
žinoma, jis visa pakels – audroj nepalūš – ir „nelaiminga meilė“ duos jam labai
daug – bet – kiek-gi kartų daugiau duotų laiminga meilė! / – Žinau, kad nieko tos
kalbos nepagelbės – bet kodėl – Vilkuti, – nejaugi jo akyse nematai, kad jis tai
Tau žmogus – kaip tik Tau – Tas Tavo sielos nesudrumstų niekad niekuo. – Man
rodos, kad Tu skaitai ir juokies pro ašaras. – Manai, kad aš pati turbūt
įsimylėjau – (gal manytum taip, kad nežinotum – kas manyje daros). / – O Sruogučiu
negali nesidžiaugti nei vienas gyvas žmogus – džiaugiuos ir aš – kaip tuo
pavasario beržu – už kurį baisiai baugu, kad nepalūžtų – kad koks kirminas
neįsiskverbtų. […] Kaip Tau elgtis su S. – neturiu supratimo. Vis man rodos, kad
su laiku Tu prie jo palinksi – tai – ir būkie tuo tarpu geruoju – bet jeigu ne –
visai nežinau, kas daryti. – Tu labai klysti manydamas, kad gali jį „pripratint
prie Jono“ – dažnai apie tai kalbėdama. Įsiveizdinu sau, kaip tam vaikyščiui turi
būti baisiai skaudu. – “ (Sofijos Čiurlionienės laiškas Valerijai Čiurlionytei,
1916-02-02) (žr. 81 laišką, in: Ibid., p. 90–91).
Esu vienas per dienas ir naktis, per akimirksnius ir
amžius, per šventes, iškilmes ir purvinas dienas, esu vienas – cha-cha-cha
– o tu mano mirtinojo ilgėjimos negirdi, nejunti?.. Aš klaidžioju kaip pamišęs
per purvyną, per gatves, aš slankioju kaip šešėlis, kaip debesis mažutėlis, kaip
lapas rudeninis pageltęs, nuvytęs, blaškausiu, sukuosiu sielvartos verpetuose, vėjas
pakyla, viesulas sukelia, mirtinu sielos užšalimu dvelkia, – aš kaip lapas
pageltęs, nuvytęs, kur vėjas rudeninis nublokš – ten ir krisiu… Per dienas,
naktis, akimirksnius ir amžius vienas klajoju – nejuntu nė gyvenimo, nė
būtybės, nei saulės, nei džiaugsmo nepažįstu, esu vienas – tai kodėl aš
bepročiu būt negaliu?.. Ar ne vis tiek gi kur žengsnį žengt, kurią maldą kalbėti?..
Ar ne vis tiek?..
Vakar ir šiandie man turbūt ne taip skauda, kaip iš
karto, kaip tuoj atvažiavus Petrapilin. Iš karto manėsi, kaip aš begyvensiu, kaip aš
bebūsiu, o dabar juntu – koks nebus gyvenimas – man vis tiek… Žinau,
kiek skausmo nebus manyje[,] kiek sielvartos nesuteiks
būtybė, kiek žaizdų neužgaus laiko bėgimas[,] –
viską iškentėsiu, viską pergalėsiu, viską turėsiu iškentėt… Esu dabar vidujiniai
kažkaip pusiau gyvas[,] pusiau miręs, nieko man nebaisu,
niekas dabar manęs neužgauna ir niekas netraukia[.] Ateina
kartais kažkokios mintys… Jaučiu, kad tuomet stiklinis blizgančiai – miręs
žvilgėsis pradeda degti, jaučiu, kad per išbalusį veidą gyvybės banga perbėga,
jaučiu, krūtinėj kažkaip jaukiau pasidaro… Susikvatoju karčiai, begėdiškai –
ir vėl žvilgsnys sustingęs, ir vėl veidas varinis sutemos šešėliais gąsdina… Nieko tu
man nerašai, nieko… Nevertas aš?.. Kodėl gi, o kodėl gi?..
Gyvenu sutemoj. Tamsu. Tamsu. Kažkoks chaosas apsupęs
pasaulį. Kažkokie sparnai dieną-naktį kleketuoja-grūmoja, lydi-šarvoja mane
beklajojantį…
Buvau nuėjęs porį kartų pas Maniuką.2LLTI TS).[,]3[,] niekur nebuvau ir neisiu niekur[,] ir nenoriu. Pradedu gyvent[,]
kaip gyvenau pernai vasarą. Namie tyliu, gatvėj tyliu, purvynėj juokiuos… Tik čia
šalta, labai šalta – negalima nei „на сmрeлку“[,]4Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, 1986, p. 58).
Pas Maniuką irgi negerai jaučiuos. Jaučiu, kad tai žmogus toli-toli nuo manęs, kad kažkaip begaliniai svetimas, kad niekados jokios sielos paslapties jai negalėčiau praverti, nei skaudžiausia žaizda pasiskųsti. Pas ją dar labiau juntu, kad esu vienas… be pastogės…
Kartais pradedu galvoti. Pradedu galvoti [,] kad turiu mokėti vienas gyventi, kad turi taip būti, kad turiu
rengties naują gyvenimą tverti (vienuma ir tylėjimos – rengimos prie
gyvenimo)
Universitatėj padaviau prašymą (be Komiteto žinios)[,] kad duotų biletą užrubežin. Žadėjo jokių kliūčių
nestatyti. Paskui reikės tik dar duot gradonačelnikui6
Sesule! Būk tokia gera. Rašyk man, rašyk man! Gausiu nuo
Tavęs laišką – juk tai bus man iškilmė, juk tai bus man šventė, pinsiu
vainikus, dainuosiu.
Laukiu. Be galo laukiu. Juk žinai, kaip apsidžiaugsiu, kai
sulauksiu. Rašyk. Rašyk. – Tebūna tau gera ir lengva. Ir gėles, vien gėles
dieną ir naktį sapnuokie! Būk gėlynų Karalaitė.
Kloniokis Močiutei (Voronežo) [.]7 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Dvidešimtmetis
Balys Sruoga ją, trisdešimties metų moterį, susirašinėjime vadino Močiute.
Sofija Čiurlionienė šį jai skirtą įvardijimą įrašė į Baliui Sruogai
dedikuotą eilėraštį Mažyčiui: „bet manęs bijoti nereikia – / ir ką aš galiu
atleist – / atsiliepk dar – / ir dar – Mažyti – ir augti – / – augti reik –
/ ir močiutei galima / daug ką pasakyti – ir / dar – ir dar – taip /
girdėjau vadinant – taip / ir rašau –“ (Sofijos Čiurlionienės laiškas
Valerijai Čiurlionytei, 1916-02-28) (žr. 85 laišką, in: Sofija
Kymantaitė-Čiurlionienė, Raštai, t. 5: Laiškai, 1906–1944, sudarė
Danutė Čiurlionytė-Zubovienė, Ramutis Karmalavičius, Dalia Palukaitienė,
redagavo Donata Linčiuvienė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos
institutas, 2011, p. 96–97).