Meine Adresse:
Prof. Dr. Balys Sruoga
Lager Stutthof bei Danzig
Block VIII E
Stutthof, d. 3 Juni 1943
Meine liebe Wanduk,
Du kannst Dir vorstellen meine Freude, als ich von Dir
die Postkarte bekommen habe. Du hast mir viel Kräfte gegeben. Ich freue mich sehr,
dass Dalia so brav ist, – küsse Sie von mir sehr herzlich. Nach deinem Brief
bin ich ruhiger geworden. Jetzt geht es mir wohl. Wir wohnen alle zusammen wie in
einem Hotel unter besonderem Aufsicht unseres Arztes, der sorgt für unsere Gesundheit
und repariert jede Kleinigkeit. Ich bin vollständig gesund. Jeder von uns kann nach
Belieben arbeiten oder nicht arbeiten – zu Hause sitzen. Wir haben im dem
Speisezimmer Radio, Schachspiel, Kartenspiel und so weter. Ich habe gewählt die
Arbeit: ich arbeite freiwillig in dem Lagerbüro, habe in meiner vorgesetzten sehr
guten, vernünftigen Leute und sehr netten Arbeitskameraden. Bei der Arbeit die Zeit
sehr schnell vergeht und die Heimatveh ist nich so schmerzlich fühlbar. Unsere
Verpflegung mit Speisen ist gut. Ich habe ab jetzt das Recht ein Brief jede Woche zu
schreiben und zu bekommen. Also, im Monat ich kann von dir 4 Briefe bekommen. Es ist
auch mir gestattet jede Woche ein Paket mit Lebensmitteln zu bekommen (bis 2 Kilo
– netto). Ein Paket von dir habe ich in voller Ordnung bekommen. Das Paket
über Tilsit bisher ist noch nicht gekommen. Ein Päckchen bis 1 klgr. man kann senden
als eingeschriebene Sendung, – solche Päckchen kommen sehr schnell. Ich bin
sehr froh, dass bei dir alles in Ordnung ist. Wie war es mit Dalia's Examinen?
Schicke mir deine und Dalia's kleine Fotografien, – ich habe das Recht sie zu
bekommen. Über meine Gesundheit du kannst vollständig ruhig sein. Sogar meine Nerven
sind nicht so schlimm, wie Du erwarten kanntest. Schreibe [1r]
// [1v] // mir mehr über dein Leben, über Dalia, über Vater. Du kannst auch
Rauchwaren etwas mehr mir schicken. Dich und Dalia ich sehe sehr oft in Träumen.
Küsse und grüsse Dalia von mir, – ich habe keine Worte um meine Gefühle für
sie beide zu aussprechen.
Schöne Grüsse an alle unsere Nachbarn und Bekanten.
Schreibe mir nur an die Adresse, die aben angegeben ist.
Nochmals grüsse und küsse Dich.
Heute, 3. Juni, habe ich von Dir zwei Paketen
gekriegt. Alles in Ordnung. Blos, Brot ist etwas grün geworden. Besten, besten
Dank. Jetzt fette Lebensmittel habe ich genug, – es reicht für längere
Zeit. Auch Kuchen ist sehr gut. Danke bestens[,] meine
Liebe. Fette Sache Du selbst hast sehr wenig! Auch Brot ist sehr schmenhaft.
Ich danke Dir und küsse Dich, und danke!
Dein Balys
Gestern, am 5 Juni, kom dein Brief vom 24 Mai, –
bestens, bestens danke! Es hat mir viele Erlebnisse gebracht! Ich hoffe
auch auf baldiges wiedersehen, aber genau weiss ich nichts. Schicke mir
eigeschriebenen Päckchen (bis 1 Klgr.) als Brief, – ich möchte haben eine
Tube Rasierpasta „Skutal“ (liegt in meinem Schrank, links, oben). Küsse und danke
von mir Dalia.
Dein Balys
[2r] // [2v] //
Mano adresas:
Prof. dr. Balys Sruoga
Stutthofo stovykla prie Danzigo
Blokas VIII E
Stutthof, 1943 m. birželio 3 d.
Mano brangi Vanduk,
Gali įsivaizduoti, kaip džiaugiausi, kai gavau Tavo
atvirutę. Tu man suteikei daug jėgų. Aš nepaprastai džiaugiuosi, kad Dalia tokia
šauni, – pabučiuok ją nuo manęs labai nuoširdžiai. Gavęs Tavo laišką apsiraminau.
Dabar jaučiuosi gerai. Mes visi kartu gyvename tarsi viešbutyje, prižiūrimi gydytojo,
kuris rūpinasi mūsų sveikata ir gydo kiekvieną niekniekį. Esu visiškai sveikas.
Kiekvienas iš mūsų savo nuožūra gali dirbti arba nedirbti – niekur neiti. Valgomajame
yra radijas, šachmatai, kortos ir t. t. Aš pasirinkau darbą: savanoriškai dirbu
stovyklos raštinėje, mano viršininkai labai geri ir protingi žmonės, o bendradarbiai
nepaprastai malonūs1Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, 1986, p. 330).
„Prievarta nevarė į darbus; tačiau dirbo visi – pirmaisiais mėnesiais
bijodami, kad atsisakius dirbti sušaudys, vėliau norėdami išlaikyti savo rankose
geresnes tarnybas biuruose ir vidaus komandose. Visi jautė, kad išskirtinė
padėtis, akimirksniu prasidėjusi, akimirksniu gali ir baigtis, o tada geresnės
pareigos būtų vienintelė galimybė išlikti gyvam. Grupė, be to, gavo leidimą gauti
iš namų siuntinius (netrukus tai buvo leista ir visam lageriui). Nors siuntinių
kiekis ir svoris buvo ribojami, o didžioji atsiunčiamų gėrybių dalis atitekdavo
visokio plauko stovyklos viršininkams ir prižiūrėtojams, papildomas maisto
šaltinis sustiprino grupės kalinius fiziškai ir davė progos palenkti savo pusėn
vieną ar kitą pareigūną. Leista siųsti laiškus – iš pradžių kas dvi savaitės,
vėliau – kas savaitę, t. y. dvigubai dažniau negu numatė bendrosios lagerio
taisyklės. Tiesa, kaip ir anksčiau, laiškus reikėjo rašyti tik vokiškai,
nustatytos apimties ir turinio, be to, kiekvieną jų peržiūrėdavo lagerio cenzūra,
tikrindama, kad nebūtų jokių žinių apie lagerio pobūdį ir tikrąją kalinių padėtį;
kai kurie laiškai buvo naikinami. Lietuvius „garbės kalinius“, be to, kartais
pasiekdavo ir vienas kitas vokiškas laikraštis. Labai svarbus dalykas buvo grupės
nario, vieno geriausių ir rūpestingiausių lagerio gydytojų A. Starkaus grąžinimas
gyventi prie visos grupės (anksčiau jis gyveno prie ligoninės): tai garantavo
visiems „garbės kaliniams“ tokią reikalingą po pirmų mėnesių medicininę pagalbą.
Be abejo, tai buvo išimtinė padėtis lageryje. […] Todėl suprantama, kad visų
kalinių (ir lietuvių, kurių lageryje buvo apie tris–keturis šimtus) akyse „garbės
kaliniai“ tiek savo geresne bei švaresne apranga, tiek neįprastais geltonais
raisčiais ant rankovių, tiek atokesne laikysena iš karto sukėlė nuostabą ir
nepasitikėjimą. Ėjo visokie gandai: kad į lagerį atvežta Lietuvos vyriausybė, tik
neaišku kokia – gal senų laikų, o gal nauja, bet neįtikusi hitlerininkams; kad ją
vokiečiai greitai paleis arba greitai sušaudys ir pan. Nepasitikėjimas atslūgo
palaipsniui – mat grupė ir toliau dirbo lygia greta su kitais kaliniais, nors ir
lengvesnius darbus, o vėliau daug lėmė bendravimo bei savitarpio pagalbos
santykiai“ (Algis Samulionis, Balys Sruoga, Vilnius: Vaga,
1986, p. 331–332).[1r] // [1v] // man daugiau apie savo gyvenimą, apie Dalią,
apie tėvą. Gali man siųsti daugiau rūkalų. Tave ir Dalią aš labai dažnai sapnuoju.
Pabučiuok ir pasveikink Dalią nuo manęs, – aš negaliu išsakyti žodžiais savo jausmų
jums abiems.
Kuo geriausi linkėjimai visiems mūsų kaimynams ir
pažįstamiems. Tik rašyk man laiško pradžioje nurodytu adresu.
Dar kartą sveikinu Tave ir bučiuoju.
Tavo Balys
Šiandie, birželio 3 d., gavau du Tavo siuntinius4 1943 m. birželio mėn. Vanda Sruogienė Baliui Sruogai išsiuntė
siuntinį („Medus, tirpyti lašiniukai, kumpis, kava, duona, papirosai, degtukai,
balti sausainiai“), kurį Balys Sruoga „gavo tikrai“ (Vanda Sruogienė, „Sąrašas
siuntinių, siųstų į Stutthofą“, žr. rinkinys „Koncentracijos stovykla Stutthof
(1939–1945)“, in: Viskas gerai.
Tik duona šiek tiek pažaliavo. Labai, labai ačiū. Dabar aš turiu pakankamai riebaus
maisto, – užteks ilgam5
Dėkoju Tau ir bučiuoju Tave, ir dar kartą dėkoju!
Tavo Balys
Vakar, birželio 5 d., atėjo Tavo laiškas, rašytas gegužės 24
d., – labai, labai ačiū! Jis sužadino daug išgyvenimų! Aš irgi tikiuosi, kad
mes greit pasimatysim, bet tiksliau nieko nežinau7Balys Sruoga, Vilnius: Vaga, 1986, p. 335).
„Viltys greitai išeiti į laisvę subirdavo į visišką neviltį“ (Stasys Yla, Žmonės ir žvėrys Dievų miške: Kaceto pergyvenimai, Putnam:
Immaculata, 1951, p. 206).
Tavo Balys
[2r] // [2v] //