Kaip aš laukiu iš Tavęs laiško! Kas dieną paštui
ateinant taip ir virpa širdis – ar bus, ar bus! Ir nieko. Taip norėčiau, kad
Tu man parašytum!
Aš vis dar negaliu apsiprasti, kad Tu būtum išvažiavusi,
kad Tavęs čia jau nebūtų. Rodos[,] ateisi Tu, rodos[,] atlankysi, rodos[,] priglausi
prie krūtinės išsiverkti – iki gelmių. Kažkaip[,]
rodos, dabar mano gyvenimas – tai sapnas tiktai, pabusiu, rodos, ir būsiu
vėlei tavo – akyse, sieloj, gelmėj. Keista, aš nesuprantu, kaip tai atsitiko,
kad Tavęs nebėra. Aš nenoriu tikėti, aš netikiu.
Kartais ilgas valandas esu vienas. Taip, slankau kaip
šešėlis, kardenuosiu, dūmoju. Ir dabar man taip aiškiai, taip ryškiai stovi akyse
Tavo paveikslas. Man rodos, kad aš niekuomet Tavęs nejaučiau taip artima, taip
skaisčia, taip mylima, kaip dabar. Užmerkiu akis ir noriu įsivaizduot tavo veidą,
kaip gula linijos, kokios varsos spindi. Aš veido negaliu įsivaizdinti –
kažkaip aš jaučiu tiktai, kad Tu esi, kad Tu alsuoji, kad Tavo jaunos mintys auga ir
klesti, kad Tu myli. Ir štai vėlei aš nesuprantu – juk Tau būnant čionai aš
taip retai tesakydavau – myliu – bet dabar aš klausaus[,] kaip tas žodis skamba, kaip jis parašytas atrodo, kaip
raidės viena paskui kitą gula – ir man taip gera apie tą žodį galvoti[.] Aš manau[,] kad mano širdy
kito žodžio dabar ir būti nėra, aš manau, kad mano kraujas vyniodamasis tuo tiktai
žodžiu tegyvas ir kad širdy mano – to žodžio milijonų milijonai, ir aš žinau,
kad tai yra vienas vienužis žodis, – ir toks geras.
Ir vėl keista, ir vėl aš nieko nesuprantu: man taip gera
galvoti apie Tave. Aš net manyčiau, kad aš galvodamas apie tave laimingas esu, jeigu
ne ašaros, kartais ištrykštančios. Bet Tu nemanyk, kad aš verkiu – aš tik taip
sau jas nusišluostau. Ir man rodos, kad jos turėtų būti labai gražios – juk aš
Tau dūmodamas jas nusišluostau. Bet žinai ką, aš manau, aš būčiau dar laimingesnis
– kad aš galėčiau paverkti – juk visa tatai tau būtų. Bet man taip
kažkodel šiandie nesiverkia: aš tiktai sėdžiu susitraukęs kaip zuikelis, ir man taip
norėtųs, kad tu imtum ir paglostytum mano galvą. Bet aš taip nerašysiu, nes aš iš
tikrųjų pravirksiu, o tuomet ir tas paveikslas, kaip aš jį jaučiu dabar[,] nebus toks švelnas, nebus toks grakštus, nebus toks
geras‑geras.
Kodel aš seniau nežinojau, kad Tu man tiek esi brangi?
Kodel aš seniau nejutau, kad visa siela nuėjau į Tave – ir kažkur aš dingau.
Ir, rodos, kad manęs visai ir būti nėra, kad tėra tik tavo toks švelnus, toks geras
paveikslas, ir šalia tik dvi mažytės ašarėlės. Juk tu tokia gera, tokia gera esi. Tu
nebijok, aš neverksiu, aš tik taip sau, trupučiuką, kad Tave dar labiau mylėčiau. Juk
Tu nori, kad aš Tave mylėčiau. Aš norėčiau taip susigūžti po tavo kojų kaip
našlaitėlis mažučiukas po sparnu ir taip glūdėti. Bet kodel aš negaliu įsivaizduoti,
kaip Tavo veido linijos gula? Jaučiu[,] kad Tu alsuoji, kad
Tu gyveni – bet juk ateis laikas, kad Tu ateisi ir priglausi mano galvą, ir
paglostysi mano veidą – juk tiesa – kad aš pasauly ne vienas? Bet aš
nenorėčiau tau tai rašyti – aš taip noriu susigūžęs patylėti. Aš manau, kad
abelnai mano amžy nebuvo tokio laiko, kad aš tavęs nebūčiau mylėjęs. Juk aš nebūčiau
galėjęs gyvas būti – bet juk aš gyvas buvau – reiškia[,] kažkur Tavo sieloj nuklydęs buvau… – –
– –
Šiandie penktadienis. Lygiai savaitė kaip Tu išvažiavai.
Ką aš pergyvenau? Pagaliau nežinau. Stengiaus visą laiką kur nors įlįsti. Tai pas
Julių1BLKMČ BS, KC
PENN, l. 2). 1921–1922 m. Sveikatos departamento medicinos skyriaus
viršininkas, departamento vicedirektorius.[,] kurių jau šiuo metu buvo trys, tai į
posėdžius, kurių buvo daugybė, tai su latvių artistais vazojaus, tai šaukiau Kauno
laikraštininkus organizuoti sąjungą sąryšy su atvažiavimu latvių ir estų
laikraštininkų (apie 20 štukų)2Balys Sruoga mūsų
atsiminimuose, Vilnius: Regnum fondas, 1996, p. 62). „Gerai neatsimenu,
kaip ir kada Balys turėjo reikalų su aviacijos mokykla. Atsimenu, kad 1920 m.
pavasarį prisitaikydamas prie pažįstamų lakūnų, skraidydavo lėktuvais. Labai to
norėjo! O kad 1919 m. jis buvo į tą mokyklą įstojęs, man Chicagoje pasakojo vienas
iš buvusių lakūnų – Piaseckis, jau miręs. Ar tikrai buvo pradėjęs joje mokytis ir
dėstyti lietuvių literatūrą – niekur negalėjau patikrinti. Vis tai žalios
jaunystės troškimai!“ (Vandos Sruogienės laiškas Algiui Samulioniui, iš Čikagos –
į Vilnių, 1978-10-10, [pasirašytas mašinraštis], l. 3r, in: LLTI
TS).[,] tai visokius raštpalaikius
rašiau. Per tą laiką mes susigiminiavom su Vaclovu Biržiška4[,] mudu dviesa vieną vakarą Vytauto kalne
praleidėme. Paskui aš jį įkinkiau organizuoti latvių laikraštininkų sutikimą, paskui
susitarėm, kad jis man straipsnių rašytų. Dabar[,] rodos,
atvažiavo jo žmona5Žiburėlio
prieglaudą.
Kaip ten pas Tave namie [?]6 „Mano tėvas grįžo į Lietuvą 1920 m., vargo pats
vienas ūkininkaudamas. Tad norėdama jam padėti nors darbymečiu, atsisakiau iš
tarnybos „Lietuvos“ redakcijoje, kur buvau Balio sekretorė“ (Vandos Sruogienės
pastaba, in: BLKMČ BS, KC PENN,
l. 4r). Kiek kartų į savaitę aš galėčiau Tau laišką išsiųsti
Pasiėmiau Šimkui10 Stasys Šimkus
(1887–1943), kompozitorius. 1921–1922 m. studijavo kompoziciją Leipcigo ir
Berlyno konservatorijose. rašyti libretto vienai operai11
Bet Tu juk man parašysi. Nors trupučiuką, kaip Tau
reikalai eina, kuo Tau galėčiau padėti.
Seimo plenume mūsų sąmata pirmu skaitymu jau praėjo, aš
manau[,] greit Tau bus galima 400 markių iš redakcijos
išsiųsti. Tavo vietoj nieko neturiu. Kirša12Lietuva
bendradarbis, literatūrinio priedo Sekmoji diena
redaktorius.[.] Jei kaip
– grįžk. Visi čia tavęs labai‑labai gailis.
Kartą man Kirša išsipasakojo visas istorijas savo
– vaje, vaje, koks jis nelaimingas.
Į redakciją kasdien užeina Tadas14 Tadas
Petkevičius (1893–1964), teisininkas, diplomatas. 1918–1921 m. dirbo Ministrų
kabineto reikalų vedėju. „Tadas Petkevičius buvo mano tėvo pusbrolis,
bendradarbiavo su Baliu Maskvoje, „Santaros“ laikrašty, ir man atvažiavus į
Maskvą studijuoti Komercijos institute, įvedė mane į lietuvių studentų
draugystę, informavo apie lietuviškus reikalus, nes aš, augusi Ukrainoje, net
lietuviškai nemokėjau. Aš jį vadindavau savo dvasios tėvu. Į mano draugystę su
Baliu jis žiūrėjo su susirūpinimu, laikęs Balį nerimtu, nepastoviu, įspėdavęs
mane nesusiartinti su juo per daug. 1920–1921 m. aš gyvenau pas jį, kai jis
vedė Juliją Jablonskytę. Kai mano tėvas 1920 m. grįžo iš Ukrainos į Lietuvą ir
buvo labai nepatenkintas jaunos valstybės reformomis (žemės reforma jį
skaudžiai palietė, bet jis su ja susitaikė ir labai sėkmingai ūkininkavo), jis
taip pat labai susirūpino mano artimumu su Baliu, mane įtarė vedant nemoralų
gyvenimą ir buvo man labai rūstus ir kietas. Tadas tada stojo manęs prieš jį
ginti. Jų seniau artimi santykiai pairo. Taip pat ir Tado santykiai su Baliu
atšalo – Tadas nepakęsdavo kitokios nuomonės, buvo despotiškas ir
netolerantiškas. Ir mano santykiai su juo nebuvo tokie artimi kaip pradžioje“
(Vandos Sruogienės pastaba, in:
Iš Briuselio derybų15 Kalbama apie 1921 m.
balandžio mėnesio pabaigoje Briuselyje prasidėjusias derybas dėl pašlijusių
Lietuvos ir Lenkijos santykių (Hymanso projektą). 1921-05-20 pateiktas pirmasis
projekto variantas numatė Lietuvos ir Lenkijos federaciją ir Lietuvos
prijungimą Lenkijai. Lietuvos vyriausybė ir delegacija buvo verčiamos siūlomą
projektą priimti kaip derybų pagrindą. vargu kas bau išeis. Prie
karo neprieis, bet nemalonumų gali dar būti.
Bet Tu man parašysi – aš baisiai, baisiai laukiu.
Taip žinai – vienas, vienas, užmirštas. Ir fiziškai trupučiuką ne taip
jaučiuos, kaip reikėtų, bet tai niekis.
O man rodos, kad Tu esi be galo gera. Tik aš bijau, kad
Tau namie nebūtų sunku. Jei aš galėčiau būti ramus, kad pas Tave namie visa „gerai“
– tai aš gal ir visai neverkčiau. Bet ko aš niekus – juk aš „suaugęs
vyras“ – ar ne tiesa? Aš taip norėčiau Tavo plaukus pabučiuoti ir užsidengti
jais akis.
Pas mane kambary daug‑daug alyvų – aš
manau, kad ir Tu su jomis žydi.
Ar galima Tau daugiau rašyti negu vieną kartą į savaitę?
O Tu man rašyk –
Būk palaiminta, gerute mano.